(1) 1. Alif, Laam, Mym, Sad. [Šios raidės – vienas iš Korano stebuklų ir niekas kitas, tik (Vienintelis) Allahas žino jų reikšmę.]
(2) 2. (Tai yra) Knyga (Koranas), nuleista tau (Muchammedai ﷺ ), tad neleisk savo krūtinei tapti ankšta tam, kad tu juo įspėtum; ir priminimas tikintiesiems.
(3) 3. [Sakyk (Muchammedai ﷺ ) tiems stabmeldžiams (arabų pagonims) iš savo žmonių tarpo:] Sekite tuo, kas jums buvo nuleista iš jūsų Viešpaties (Koranu ir Pranašo Muchammedo Sunnah), ir nesekite jokiu Aulyja (globėju ir padėjėju, kuris liepia jums priskirti partnerius garbinime Allahui), šalia Jo (Allaho). Nedaug jūs atsimenate!
(4) 4. Ir daug miestų (jų gyventojų) Mes sunaikinome (dėl jų nusikaltimų). Mūsų kančia užklupo juos (netikėtai) naktį arba kai jie miegojo vidudienio miegą.
(5) 5. Jokio kito riksmo jie neištarė, kai užklupo juos Mūsų Kančia, tik šį: „Iš tiesų, mes buvome Zalimūn (daugiadieviai ir nusidėjėliai).“
(6) 6. Tada tikrai, Mes apklausime tuos (žmones), kuriems tai (Knyga) buvo siųsta ir tikrai, Mes apklausime Pasiuntinius.
(7) 7. Tada tikrai, Mes papasakosime jiems (jų visą istoriją) su išmanymu, ir iš tikrųjų Mes nebuvome nebuvę.
(8) 8. Ir svėrimas tą dieną (Prikėlimo Dieną) bus tikrasis (svėrimas). Taigi tie, kurių (gerų darbų) atsvara bus sunki, jie bus sėkmingieji (įžengiantys į Rojų).
(9) 9. O tie, kurių atsvara bus lengva, jie yra tie, kurie praras patys save (įžengdami į Pragarą), nes jie neigė ir atmetė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.).
(10) 10. Ir tikrai, Mes suteikėme jums valdžią žemėje ir paskyrėme jums joje prasimaitynimą (jūsų gyvenimui). Mažai jūs dėkojate.
(11) 11. Ir tikrai, Mes sukūrėme jus (jūsų tėvą Adamą (Adomą) ir tada suteikėme jums formą (gražią žmogaus formą), tada Mes tarėme angelams: „Nusilenkite Adamui (Adomui).“ ir jie nusilenkė, išskyrus Iblis (Šėtonas) – jis atsisakė būtų iš tų, kurie nusilenkia.
(12) 12. (Allahas) tarė: „Kas sukliudė tau (Iblisai) nusilenkti, kai Aš tau liepiau?“ Iblis atsakė: „Aš esu geresnis nei jis (Adamas (Adomas), Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį Tu sukūrei iš molio.“
(13) 13. (Allahas) tarė: „(Iblisai) nulipk iš čia (Rojaus), neskirta tau būti čia išdidžiam. Dink, nes tu esi iš tų, kurie žemino ir užsitraukė gėdą.“
(14) 14. (Iblis) tarė: „Leisk man atsikvėpti iki Dienos, kai jie bus pakelti (t. y. Prikėlimo Dienos).“
(15) 15. (Allahas) tarė: „Tu esi iš tų, kuriem leista atsikvėpti.“
(16) 16. (Iblis) tarė: „Dėl to, kad tu mane išvarei, aš tikrai tykosiu jų (žmonių) Tavo Tiesiame Kelyje.“
(17) 17. „Tada aš prieisiu prie jų iš priekio ir iš užnugario, iš jų dešines ir iš jų kairės, ir Tu pamatysi, kad dauguma jų nėra dėkingi (t. y. jie nebus paklusnūs Tau).“
(18) 18. (Allahas) tarė (Iblisui): „Nešdinkis iš čia (Rojaus), apsigėdinęs ir išvarytas. Kas iš jų (žmonių) seks tavimi, tada tikrai Aš užpildysi Pragarą jumis visais.“
(19) 19. „Ir Adamai (Adomai), gyvenk tu ir tavo žmona Rojuje ir valgykite jame ką tik jūs abu norite, tik nesiartinkite prie šio medžio, kitaip jūs abu būsite Zalimūn (neteisingi ir nusidėjėliai).“
(20) 20. Tada Šaitan (Šėtonas) pašnibždėjo jiems abiem patarimą, kad atidengtų tai, kas buvo paslėpta nuo jų iš jų intymių vietų (prieš tai). Jis tarė: „Jūsų Viešpats uždraudė jums šį medį tik tam, kad jūs netaptumėte angelais arba netaptumėte nemirtingaisiais.“
(21) 21. Ir jis [Šaitan (Šėtonas)] prisiekė Allahu jiems abiem (sakydamas): „Iš tiesų, aš esu vienas iš nuoširdžių patarėjų jums abiem.“
(22) 22. Taigi jis paklaidino juos per apgaulę. Tada, kai jie paragavo nuo medžio, to, kas buvo paslėpta nuo jų iš jų gėdos (intymių vietų), tapo akivaizdu jiems ir jie pradėjo patys dengtis su Rojaus lapais (kad pridengtų savo gėdą). O jų Viešpats kreipėsi į juos (sakydamas): „Argi Aš neuždraudžiau jums šio medžio ir nesakiau jums: Iš tiesų, Šaitan (Šėtonas) yra aiškus priešas jums?“
(23) 23. Jie tarė: „Mūsų Viešpatie, mes patys save nuskriaudėme. Jei Tu mums neatleisi ir nesuteiksi mums Savo Gailestingumo, mes tikrai būsime pralaimėjusieji.“
(24) 24. (Allahas) tarė: „Nešdinkitės, vienas iš jūsų yra priešas kitam [t. y. Adamas (Adomas), Hauua’ (Ieva) ir Šaitan (Šėtonas)]. Žemėje bus jums gyvenamoji vieta ir laikinas malonumas.“
(25) 25. Jis tarė: „Tenais jūs gyvensite ir tenais jūs mirsite, ir iš ten jūs būsite paimti (t. y. prikelti).“
(26) 26. Adamo (Adomo) vaikai, Mes suteikėme jums drabužius apsidengimui (pridengti savo intymias vietas) ir pasipuošimui. O teisingumo drabužiai – tai geriau. Tai yra Allaho Ajat (įrodymuose, įkalčiuose, eilutėse, pamokose, ženkluose, apreiškimuose ir t.t.), kad jie atsimintų (t. y. paliktų melą ir sektų tiesa [1]).
[1] Sakoma, kad arabų pagonys priešislamiškuoju neišmanymo laikotarpiu darydavo Tauaf (ėjimą ratu) aplink Kaabą būdami nuogi. Taigi, kai islamas tapo pergalingas ir Mekka buvo užimta, pagonims ir daugiadieviams buvo uždrausta įžengti į Mekką, ir niekam nebuvo leidžiama atlikti Tauaf aplink Kaabą nuogiems.
(27) 27. Adamo (Adomo) vaikai, neleiskite Šaitan (Šėtonui) apgauti jūsų, kaip jis ištraukė jūsų tėvus [Adamą (Adomą) ir Hauuą (Ievą)] iš Rojaus, išrengdamas juos iš jų apdarų, kad parodytų jiems jų intymias vietas. Iš tiesų, jis ir Kabiluhu (jo kariai iš džinų arba jo genties) mato jus iš ten, kur jūs negalite matyti jų. Iš tiesų, Mes padarėme Šajatyn (šėtonus) Aulyja (globėjais ir padėjėjais) tiems, kurie netiki.
(28) 28. Ir kai jie atlieka Fachišah (blogus darbus, ėjimą aplink Kaabą nuogiems, ir visų rūšių neteisėtus lytinius santykius), jie sako: „Mes radome savo tėvus tai darančius ir Allahas įsakė tai mums.“ Sakyk: „Ne, Allahas niekada neįsako Fachišah. Argi jūs sakote apie Allahą tai, ko nežinote?“
(29) 29. Sakyk (Muchammedai ﷺ ): Mano Viešpats įsakė teisingumą ir (sakė), kad jūs gręžtumėtės tik į Jį (t. y. negarbintumėte nieko kito tik Allahą ir atsigręžtumėte į Kiblah, t. y. Kaabą Mekkoje per maldą) kiekvienoje garbinimo vietoje, maldose (ir nesigręžtumėte į kitas netikras dievybes bei stabus), ir šauktumėtės tik Jo, darydami savo tikėjimą nuoširdų Jam (nepriskiriant jokių partnerių Jam garbinime ir su intencija, kad jūs darote savo darbus tik vardan Allaho). Kaip Jis išvedė jus (į buvimą) pradžioje, taip jūs būsite išvesti į buvimą [Prikėlimo Dieną dviem grupėmis: viena – palaimintųjų (tikinčiųjų), o kita – nelaimingųjų (netikinčiųjų)].
(30) 30. Vieną grupę Jis vedė teisingai, o kita grupė nusipelnė būti nuodėmėje, (nes) tikrai jie laikė Šajatyn (šėtonus) Aulyja (globėjais ir padėjėjais) vietoj Allaho, ir galvoja, kad jie yra teisingai vedami.
(31) 31. Adamo (Adomo) vaikai, pasiimkite savo apdarus (dėvėdami savo švarius drabužius), kai meldžiatės [2] ir einate aplink (Tauaf) Kaabą, ir valgykite ir gerkite, tačiau nešvaistykite išlaidžiai. Be abejonės Jis (Allahas) nemėgsta Al-Musrifūn (tų, kurie išlaidžiai švaisto).
[2] Privaloma dėvėti drabužius meldžiantis.
(32) 32. Sakyk (Muchammedai ﷺ ): „Kas uždraudė puošimąsi apdarais, suteiktais Allaho, kuriuos Jis pagamino Savo vergams, ir At-Taiyyibat [visų rūšių Halal (leistini) dalykai] iš maisto?“ Sakyk: „Jie yra šiame žemiškajame gyvenime tiems, kurie tiki, (ir) išskirtinai tiems (tikintiesiems) Prikėlimo Dieną (netikintieji nesidalins tuo).“ Taip Mes detaliai išaiškiname Ajat (islamiškąją teisę) žmonėms, kurie turi išmanymą.“
(33) 33. Sakyk (Muchammedai ﷺ ): „(Tačiau) dalykai, kuriuos Allahas tikrai uždraudė yra Al-Fauahiš (didelės blogos nuodėmės ir visų rūšių neteisėti lytiniai santykiai), atliekami atvirai arba slapčiomis, (visų rūšių) nuodėmės, nepelnyta priespauda, partnerių (garbinime) priskyrimas Allahui, kam Jis nedavė jokio leidimo, ir sakymas apie Allahą to, apie ką jūs neturite žinių.“
(34) 34. Ir kiekviena tauta turi savo paskirtą terminą. Kai jis ateina, negali jie nei atidėti jo, nei paankstinti jo valanda (arba akimirka).
(35) 35. Adamo (Adomo) vaikai, jei ateina pas jus Pasiuntiniai iš jūsų pačių tarpo, recituodami jums Mano Eilutes, tada kas tampa dievobaimingaisiais ir teisingaisiais, nebus jiems baimės, anei jie liūdės.
(36) 36. Tačiau tie, kurie atmeta Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus) ir elgiasi su jais išdidžiai, jie yra (Pragaro) Ugnies gyventojai, gyvens jie ten amžinai.
(37) 37. Kas yra neteisingesnis nei tas, kuris kuria melą apie Allahą arba atmeta Jo Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus)? Tokiems jų paskirta dalis (gerų šio žemiškojo gyvenimo dalykų ir jų apsistojimo čia laikotarpis) pasieks juos iš (Įsakymų) Knygos iki tol, kol Mūsų Pasiuntiniai (mirties angelas ir jo padėjėjai) ateis pas juos paimti jų sielų. Jie (angelai) sakys: „Kur tie, kurių jūs šaukdavotės ir kuriuos garbinote šalia Allaho?“ Jie atsakys: „Jie išnyko ir paliko mus.“ Ir jie liudys prieš save, kad jie buvo netikintieji.
(38) 38. (Allahas) sakys: „Eikite jūs į kompaniją žmonių ir džinų tautoms, kurios mirė iki jūsų, į Ugnį.“ Kaskart kai nauja tauta įžengia, ji keika savo giminingą tautą (kuri atėjo prieš tai), kol jie visi bus surinkti kartu Ugnyje. Paskutiniojo iš jų šalys pirmajai iš jų: „Mūsų Viešpaties, ši paklaidino mus, taigi duok jai dvigubą Ugnies kančią.“ Jis sakys: „Kiekvienai yra dviguba (kančia), tačiau jūs nežinote.“
(39) 39. Pirmoji iš jų sakys paskutiniajai iš jų: „Jūs nebuvote geresni už mus, taigi ragaukite kančią už tai, ką jūs įgijote.“
(40) 40. Iš tiesų, tie, kurie neigia Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus) ir elgesiasi su jais išdidžiai, jiems dangaus vartai nebus atverti, ir jie neįžengs į Rojų iki tol, kol kupranugaris nepralįs prie adatos skylutę (kas yra neįmanoma). Taip Mes atlyginame Mudžrimūn (nusikaltėliams, daugiadieviams ir nuodėmingiesiems).
(41) 41. Jų bus Pragaro (Ugnies) lova, o virš jų – (Pragago ugnies) antklodės. Taip Mes atlyginame Zalimūn (daugiadieviams ir nusidėjėliams).
(42) 42. Tačiau jie kurie tikėjo (Allaho Vienumu - islamiškuoju monoteizmu) ir elgėsi teisingai – Mes neapsunkiname jokio žmogaus daugiau nei jo galimybės – tokie yra Rojaus gyventojai. Jie gyvens tenais.
(43) 43. Ir mes pašalinsime iš jų krūtinių bet kokią (abipusę) neapykantą arba užgavimo jausmą (kurią jie turėjo, jei turėjo, šiame žemiškajame gyvenime), upės teka po jais, ir jie sako: „Visa šlovė ir padėkos Allahui, Kuris išvedė mus teisingai į tai, ir niekada nebūtume mes radę teisingo vedimo, jei Allahas nebūtų teisingai vedęs mūsų! Iš tiesų, mūsų Viešpaties Pasiuntiniai atėjo su tiesa.“ Ir jiems bus sušukta: „Tai yra Rojus, kurį jūs paveldėjote už tai, ką jūs darydavote.“
(44) 44. Ir Rojaus gyventojai sušuks Ugnies gyventojams (sakydami): „Mes iš tiesų pamatėme, kad tiesa tai, ką mūsų Viešpats pažadėjo mums. Ar jūs rigi pamatėte, kad tai tiesa, ką jūsų Viešpats pažadėjo (perspėdamas)? Jie atsakys: „Taip.“ Tada šauklys paskelbs tarp jų: „Allaho Prakeiksmas Zalimūn (daugiadieviams ir nusidėjėliams).“
(45) 45. Tie, kurie kliudė (žmonėms) nuo Allaho Kelio ir stengėsi padaryti jį kreivą, ir jie buvo netikintieji Amžinybe.
(46) 46. O tarp jų bus (užtverianti) pertvara ir ant Al-A’raf [3] (siena su iškeltomis vietomis) bus žmonės (kurių geri ir blogi darbai bus lygūs ant svarstyklių), kurie atpažins visus (Rojaus ir Pragaro žmones) pagal jų žymes (Rojaus gyventojus – pagal jų baltus veidus, o Pragaro gyventojus – pagal jų juodus veidus). Jie sušuks Rojaus gyventojams: „Salamun ‘Alaikum (taika jums)“ ir tuo metu jie (žmonės ant Al-A’raf) dar nebus įžengę į jį (Rojų), tačiau tikrai tikėsis įžengti (į jį).
[3] Al-A’raf: Sakoma, kad tai yra siena tarp Rojaus ir Pragaro, ir ant jos yra iškeltų vietų.
(47) 47. Ir kai jų akys bus nugręžtos į Ugnies gyventojus, jie sakys: „Mūsų Viešpatie, nepatalpink mūsų su žmonėmis, kurie yra Zalimūn (daugiadieviai ir nusidėjėliai).“
(48) 48. Ir žmonės ant Al-A’raf (sienos) sušuks žmonėms, kuriuos jie atpažins pagal jų žymes, sakydami: „Kokios naudos jums davė jūsų dideli skaičiai (ir turtų sankaupos) ir jūsų išdidumas (Tikėjimui)?“
(49) 49. Ar tai tie, dėl kurių jūs priesiekinėjote, kad Allahas niekada nerodys jiems pasigailėjimo? (Štai! Buvo tarta jiems): „Įženkite į Rojų, nebus jums baimės, anei jūs liūdėsite.“
(50) 50. Ir Ugnies gyventojai sušuks Rojaus gyventojams: „Užpilkite ant mūsų šiek tiek vandens arba ko nors, ką Allahas jums suteikė.“ Jie tars: „Abu (vanduo ir prasimaitinimas) Allahas uždraudė netikintiesiems.“
(51) 51. „Kurie laikė savo tikėjimą kaip linksmybėmis ir žaidimu, ir žemiškasis gyvenimas apgavo juos.“ Taigi šią Dieną Mes pamiršime juos, kaip jie pamiršo savo susitikimą šią Dieną, ir kaip jie atmesdavo Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus).
(52) 52. Tikrai, Mes atnešėme jiems Knygą (Koraną), kurią Mes detaliai paaiškinome su išmanymu, - teisingą vedimą ir pasigailėjimą žmonėms, kurie tiki.
(53) 53. Ar jie laukia tik paskutiniojo susitikimo išpildymo? Dieną, kai susitikimas bus pagaliau išpildymas (t. y. Prikėlimo Dieną), tie, kurie nepaisė to prieš tai, sakys: „Iš tiesų, mūsų Viešpaties Pasiuntiniai atėjo su tiesa, dabar ar yra kokių užtarėjų mums, kad jie galėtų mus užtarti? Arba ar galime mes būti nusiųsti atgal (į pirmąjį žemiškąjį gyvenimą), kad galėtume mes daryti (gerus) darbus kitokius, nei tuos (blogus) darbus, kuriuos mes darydavome?“ Iš tiesų jie prarado patys save (t. y. susinaikino) ir tai, ką jie prasimanydavo (šaukdamiesi ir garbindami kitus nei Allahas) pabėgo nuo jų.
(54) 54. Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Allahas, Kuris sukūrė dangus ir žemę per Šešias Dienas, ir tada Jis pakilo (Istaua) virš Sosto (tikrai tokiu būdu, kuris pritinka Jo Didybei). Jis išveda naktį kaip apdangalą virš dienos, vaikydamas ją greitai, ir (Jis sukūrė) saulę, mėnulį, žvaigždes, pakluso Jo Įsakymui. Tikrai Jam priklauso Kūrimas ir Įsakymas. Pašlovintas yra Allahas, ‘Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja) Viešpats!
(55) 55. Šaukitės savo Viešpaties nuolankiai ir slapčiomis. Nemėgsta Jis įžūlių.
(56) 56. Ir nedarykite piktadarybių žemėje, po to kai ji buvo sutvarkyta, ir šaukitės Jo su baime ir viltimi. Iš tiesų, Allaho Gailestingumas yra (visada) arčiau gera darančiųjų.
(57) 57. Ir tai Jis, Kuris siunčia vėjus kaip geros žinios skelbėjus, ateinančius prieš Jo Gailestingumą (lietų). Lig kol jie nešė sunkiai pakrautą debesį, Mes gename jį į žemė, kuri yra mirusi, tada Mes priverčiame vandenį (lietų) nusileisti ant jos. Tada Mes juo išvedame visų rūšių vaisius. Panašiai, Mes pakelsime mirusiuosius, kad jūs atmintumėte arba atkreiptumėte dėmesį.
(58) 58. Geros žemės augmenija išauga (lengvai) jos Viešpaties Leidimu. O tai, kas yra bloga, neišaugina nieko, tik (truputį) per sunkumus. Taip Mes įvairiai išaiškiname Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus) žmonėms, kurie dėkoja.
(59) 59. Iš tiesų, Mes siuntėme Nūchą (Nojų) jo žmonėms ir jis sakė: „Mano žmonės, garbinkite Allahą! Jūs neturite jokio kito Ilah (Dievo), tik Jį. (La ilaha illallah: niekas neturi teisės būti garbinamas tik Allahas). Iš tiesų, aš bijau dėl jūsų Didžiosios Dienos kančios!“
(60) 60. Jo žmonių lyderiai sakė: „Iš tiesų, mes matome, kad tu esi aiškiai paklydęs.“
(61) 61. [Nūchas (Nojus) sakė: „Mano žmonės, nėra jokios klaidos manyje, aš tik esu ‘Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja) Viešpaties Pasiuntinys!“
(62) 62. „ِAš perduodu jums savo Viešpaties Žinias ir duodu jums nuoširdų patarimą. Ir aš žinau iš Allaho tai, ko jūs nežinote.“
(63) 63. „Ar jūs stebitės, kad atėjo jums Priminimas iš jūsų Viešpaties per žmogų iš jūsų tarpo tam, kad jis perspėtu jus, kad jūs bijotumėte Allaho ir kad jūs gautumėte (Jo) Gailestingumą?“
(64) 64. Tačiau jie paneigė jį, taigi Mes išgelbėjome jį ir tuos, kartu su juo (busuvius) laive, ir Mes paskandinome tuos, kurie neigė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus). Jie iš tiesų buvo akli žmonės.
(65) 65. Ir ‘Ad (žmonėms, Mes siuntėme) jų brolis Hudas. Jis sakė: „Mano žmonės, garbinkite Allahą! Jūs neturite jokio kito Ilah (Dievo), tik Jį. (La ilaha illallah: niekas neturi teisės būti garbinamas tik Allahas). Argi jūs nebijosite (Allaho)?“
(66) 66. Lyderiai tų, kurie netikėjo iš jo žmonių tarpo, sakė: „Iš tiesų, mes matome, kad tu esi kvailystėje, ir iš tiesų, mes manome, kad tu esi vienas iš melagių.“
(67) 67. (Hudas) sakė: „Mano žmonės, nėra jokios kvailystės manyje, (aš esu) tik ‘Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja) Viešpaties Pasiuntinys!“
(68) 68. „ِAš perduodu jums savo Viešpaties Žinias ir aš esu patikimas patarėjas (arba gera linkintis) jums.“
(69) 69. „Ar jūs stebitės, kad atėjo jums Priminimas (ir patarimas) iš jūsų Viešpaties per žmogų iš jūsų tarpo jus įspėti? Ir atminkite, kad Jis padarė jūs įpėdiniais po Nūcho (Nojaus) žmonių ir padidino jus gausiai ūgiu. Taigi atminkite malones (suteiktas jums) iš Allaho, kad jūs būtumėte sėkmingieji.“
(70) 70. Jie tarė: „Tu atėjai pas mus tam, kad mes garbintume Allahą Vienintelį ir atsižadėtume to, ką mūsų tėvai garbindavo. Taigi duok mums tai, kuo tu grasinai mums, jei esi teisingas.“
(71) 71. (Hudas) tarė: „Kančia ir rūstybė jau užklupo jus iš jūsų Viešpaties. Ar jūs ginčijatės su manimi dėl vardų, kuriais jus vadinote - jūs ir jūsų tėvai – be leidimo iš Allaho? Tada palaukite, aš esu su jumis tarp tų, kurie laukia.“
(72) 72. Taigi Mes išgelbėjome jį ir tuos, kurie buvo su juo su pasigailėjimu iš Mūsų, ir Mes nukirtome šaknis tų, kurie neigė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus), ir jie nebuvo tikintieji.
(73) 73. Ir Thamud (Thamudo) (žmonėms, Mes siuntėme) jų brolį Salich. Jis sakė: „Mano žmonės, garbinkite Allahą! Jūs neturite jokio kito Ilah (Dievo), tik Jį. (La ilaha illallah: niekas neturi teisės būti garbinamas tik Allahas). Iš tiesų, atėjo jums aiškus ženklas (stebuklas – didžiules kupranugarės pasirodymas iš uolos vidurio) iš jūsų Viešpaties. Ši Allaho kupranugarė yra ženklas jums. Taigi palikite ją ganytis Allaho žemėje ir nekenkite jai, kad jūsų neužkluptų skausminga kančia.
(74) 74. Ir atminkite, kai Jis padarė jus ‘Ad (žmonių) įpėdiniais ir suteikė jums būstus žemėje, jūs statėte sau rūmus lygumose, ir iškalėte namus kalnuose. Taigi atminkite malones (suteiktas jums) iš Allaho, ir nevaikščiokite darydami piktadarybes žemėje.“
(75) 75. Lyderiai tų, kurie buvo išdidūs iš jo žmonių tarpo, sakė tiems, kurie buvo laikomi silpnais – tokiems iš jų, kaip tikėtąsi: „Žinokite, kad Salich yra siųstas savo Viešpaties.“ Jie sakė: „Mes tikrai tikime tuo, su kuo jis buvo siųstas.“
(76) 76. Tie, kurie buvo išdidūs, sakė: „Iš tiesų, mes netikime tuo, kuo jūs tikite.“
(77) 77. Taigi jie nužudė kupranugarę ir įžūliai nepaisė savo Viešpaties Įsakymo, ir tarė: „Salich, nešk savo grasinimus, jei esi iš tiesų vienas iš (Allaho) Pasiuntinių.“
(78) 78. Taigi žemės drebėjimas juos užklupo ir jie guli (mirę), kniubsčiomis savo namuose.
(79) 79. Tada jis [Salich] nusigręžė nuo jų ir tarė: „Mano žmonės, aš tikrai perdaviau jums savo Viešpaties Žinią ir daviau jums gerą patarimą, tačiau jūs nemėgstate gerų patarėjų.“
(80) 80. Ir (atminkite) Lūtą (Lotą), kai jis sakė savo žmonėms: „Argi jūs darote blogiausią iš nuodėmių, tokią, kokios niekas iš buvusiųjų pirma jūsų iš ‘Alamyn (žmonijos ir džinų) nedarė?“
(81) 81. „Iš tiesų, jūs užsiimate savo geiduliais su vyrais, vietoj moterų. Ne, jūs esate žmonės, peržengiantys ribas (darydami didžias nuodėmes).“
(82) 82. Ir jo žmonių atsakymas tebuvo toks, kad jie sakė: „Išmeskite juos iš savo miesto, jie tikrai yra vyrai, norintys būti tyri (nuo nuodėmių)!“
(83) 83. Tada Mes išgelbėjome jį ir jo šeimą, išskyrus jo žmoną. Ji buvo iš tų, kurie pasiliko užnugaryje (kančioje).
(84) 84. Ir Mes apliejome juos (akmenų) lietumi. Tad pažiūrėkite, kokia buvo Mudžrimūn (nusikaltėlių, daugiadievių ir nuodėmiautojų) pabaiga.
(85) 85. Ir Madjan (Midian) (žmonėms) (Mes siuntėme) jų brolį Šu’aib. Jis sakė: „Mano žmonės, garbinkite Allahą! Jūs neturite jokio kito Ilah (Dievo), tik Jį. (La ilaha illallah: niekas neturi teisės būti garbinamas tik Allahas). Iš tiesų, aiškus įrodymas (ženklas) atėjo jums iš jūsų Viešpaties. Taigi duokite visą atmatavimą ir visą svorį ir neklaidinkite žmonių jų reikaluose, ir nedarykite piktadarybių žemėje po to, kai ji buvo sutvarkyta. Tai bus geriau jums, jei jūs esate tikintieji.
(86) 86. „Ir nesedėkite ant kiekvieno kelio, grasindami ir kliudydami nuo Allaho Kelio tuos, kurie tiki Jį, ir norėdami jį padaryti kreivą. Ir atminkite, kai jūsų buvo tik keli ir Jis padaugino jus. Ir pažiūrėkite, kokia buvo Mufsidūn (piktadarių, korumpuotojų, melagių) pabaiga.“
(87) 87. „Ir jei yra dalis jūsų, kurie tiki tuo, su kuo aš buvau atsiųstas, ir dalis tų, kurie netiki, tada būkite kantrūs, kol Allahas teis tarp mūsų, ir Jis yra Geriausias iš teisėjų.“
(88) 88. Lyderiai tų, kurie buvo išdidūs iš jo žmonių tarpo, sakė: „Mes tikrai išvarysime tave, Šu’aib, ir kartu su tavimi patikėjusius iš mūsų miesto, arba priešingu atveju jūs (visi) grįšite į mūsų tikėjimą.“ Jis tarė: „Netgi jei to nekenčiame?!“
(89) 89. „Mes meluotume apie Allahą, jei grįžtume į jūsų tikėjimą po to, kai Allahas išgelbėjo mus nuo to. Ir ne mums grįžti į jį, nebent Allahas, mūsų Viešpats, to panorėtų. Mūsų Viešpats apima viską Savo Žinojimu. Allahu (Vieninteliu) mes pasitikime. Mūsų Viešpatie! Teisk mus ir mūsų žmones teisingai, nes Tu esi Geriausias iš teisėjų.“
(90) 90. Lyderiai tų, kurie nepatikėjo iš jo žmonių tarpo, sakė (savo žmonėms): „Jei seksite Šu’aib, būkite tikri – tada būsite pralaimėjusieji!“
(91) 91. Taigi apėmė juos žemės drebėjimas ir guli jie (mirę), pasilikę savo namuose.
(92) 92. Tie, kurie neigė Šu’aib, tapo lyg niekada ten nebūtų gyvenę (savo namuose). Neigusieji Šu’aib – jie buvo pralaimėjusieji.
(93) 93. Tada jis (Šu’aib) nusigręžė nuo jų ir tarė: „O mano žmonės, aš tikrai perdaviau savo Viešpaties Žinią jums ir daviau jums gerą patarimą. Taigi kaip aš galiu gedėti netikinčiųjų žmonių (sunaikinimo).“
(94) 94. Ir Mes nesiuntėme Pranašo į jokį miestą (ir jie neigė jį), kurio žmonių Mes neapėmėme didžiulio skurdo (arba turto praradimo) ir sveikatos praradimo kančia (ir nelaimėmis), kad jie nusižemintų (ir atgailautų Allahui).
(95) 95. Tada Mes pakeitėme gėrį blogu kol jie išaugo skaičiumi ir turtu ir sakė: „Mūsų tėvai buvo paliesti blogiu (sveikatos praradimu ir nelaimėmis) ir gėriu (klestėjimu).“ Taigi Mes pačiupome juo netikėtai, jiems neįtariant.
(96) 96. O jei miestų žmonės būtų patikėję ir turėję takua (dievobaimingumą), be abejonės, Mes būtume atvėrę jiems dangų ir žemės palaimą, tačiau jie neigė (Pasiuntinius), taigi Mes užėmėme juos bausme) už tai, ką jie užsidirbo (daugiadievystę ir nusikaltimus).
(97) 97. Ar miestų žmonės tada jautėsi saugūs dėl ateinančios Mūsų bausmės naktį, kai jie miegodavo?
(98) 98. Arba ar miestų žmonės tada jautėsi saugūs dėl ateinančios Mūsų bausmės popietę, kai jie žaisdavo?
(99) 99. Ar jie tada jautėsi saugūs dėl Allaho Plano? Niekas nesijaučia saugus dėl Allaho Plano išskyrus žmones, kurie yra pralaimėjusieji.
(100) 100. Argi neakivaizdu tiems, kurie paveldi žemę iš eilės iš jos (buvusiųjų) savininkų, kad jei Mes būtume norėje, būtume nubaudę juos už jų nuodėmes. Ir Mes užantspaudavome jų širdis, kad jie negirdėtų?
(101) 101. Tai buvo miestai, kuriu istorija Mes papasakojame tau (Muchammedai ﷺ ). Ir iš tiesų atėjo pas juos jų Pasiuntiniai su aiškiais įrodymais, tačiau nebuvo tokie, kurie patikėtų tuo, ką jis prieš tai neigė. Taigi Allahas užantspauduoja netikinčiųjų širdis (nuo bet kokio teisingo religinio vedimo).
(102) 102. Ir dauguma iš jų Mes pamatėme esant neištikimus savo įsipareigojimams, tačiau dauguma iš jų Mes aptikome iš tiesų esat Fasikūn (maištingais, nepaklusniais Allahui).
(103) 103. Tada po jų Mes siuntėme Mūsą (Mozę) su Mūsų Ženklais Firaunui (Faraonui) ir jo vadams, tačiau jie klaidingai atmetė juos. Taigi pažiūrėkite, kokia buvo Mufsidūn (nesantaikos kėlėjų, ištvirkėlių) pabaiga.
(104) 104. Ir Mūsa (Mozė) tarė: „Firaun (Faraonai), iš tiesų aš esu ‘Alamyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja) Viešpaties Pasiuntinys.
(105) 105. „Teisinga man nesakyti nieko kita apie Allahą, išskyrus tiesą. Iš tiesų, aš atėjau pas jus nuo savojo Viešpaties su aiškiu įrodymu. Taigi lai Israelio vaikai išvyksta kartu su manimi.“
(106) 106. [Firaunas (Faraonas)] tarė: „Jei atėjai su ženklu, tai skelbk jį, jei esi vienas iš tų, kurie sako tiesą.“
(107) 107. Tada [Mūsa (Mozė)] sviedė savo lazdą ir štai! Ji tapo gyvate, akivaizdžia!
(108) 108. Ir jis ištraukė savo ranką ir štai! Ji buvo balta (spinduliuojanti) žiūrovams.“
(109) 109. Firauno (Faraono) žmonių vadai tarė: „Tai iš tiesų patyręs burtininkas.“
(110) 110. „Jis nori išvaryti jus iš jūsų žemės, taigi ką patarsite?“
(111) 111. Jie tarė: „Palikite jį ir jo brolį (kuriam laikui) ir išsiųskite šauklius į miestus surinkti -
(112) 112. Kad šie atvestų pas jus visus labiausiai patyrusius burtininkus.“
(113) 113. Taigi burtininkai atėjo pas Firauną (Faraoną). Jie tarė: „Iš tiesų, mums bus (geras) atlygis, jei mes būsime laimėtojai.“
(114) 114. Jis tarė: „Taip, ir dar daugiau – jūs būsite (tuo atveju) artimiausi (man).“
(115) 115. Jie tarė: „Mūsa (Moze), ar tu meti (pirmas) ar mūsų (pirmas) metimas?“
(116) 116. Jis [Mūsa (Mozė)] tarė: „Meskite jūs (pirmieji).“ Taigi jie išmetė (burtą), jie apkerėjo žmonių akis ir įbaugino juos ir pademonstravo puikią magiją.
(117) 117. Ir Mes apreiškėme Mūsai (Mozei), (sakydami): „Sviesk savo lazdą.“ Iš štai! Tai kaip mat prarijo visą melą, kurį jie parodė.
(118) 118. Taigi tiesa buvo patvirtinta ir visa, ką jie padarė, nepadarė jokio įspūdžio.
(119) 119. Taigi jie ten buvo nugalėti ir grįžo užsitraukę gėdą.
(120) 120. O burtininkai puolė kniūbsčiomis.
(121) 121. Jie sakė: „Mes tikime ‘Amalyn (žmonijos, džinų ir viso, kas egzistuoja) Viešpatį.“
(122) 122. „Viešpatį Mūsos (Mozės) ir Harūno (Arono).“
(123) 123. Firaunas (Faraonas) tarė: „Jus patikėjote juo [Mūsa (Moze)] man nedavus jums leidimo. Iš tiesų, tai sąmokslas, kurį jūs surengėt mieste, kad išvarytumėt jo žmones, tačiau jūs žinosite.
(124) 124. Aš tikrai nukaposiu jūsų rankas ir jūsų pėdas iš priešingų pusių, tada nukryžiuosiu jus visus.“
(125) 125. Jie tarė: „Iš tiesų, mes grįžtame pas savo Viešpatį.“
(126) 126. „O tu keršiji mums tik todėl, kad mes patikėjome mūsų Viešpaties Ajat (įrodymais, įkalčiais, pamokomis, ženklais ir t.t.), kai šie mus pasiekė! Mūsų Viešpatie! Apipilk mus kantrybe, ir leisk mums mirti musulmonais.“
(127) 127. Firauno (Faraono) žmonių vadai sakė: „Ar paliksi Mūsą (Mozę) ir jo žmones skleisti piktadarybes žemėje ir apleisti tave ir tavo dievus?“ Jis tarė: „Mes žudysime jų sūnus ir leisime gyventi jų moterims ir mes iš tiesų turime nenugalimą jėgą prieš juos.“
(128) 128. Mūsa (Mozė) tarė savo žmonėms: „Prašykite Allaho pagalbos ir būkite kantrūs. Iš tiesų, žemė yra Allaho. Jis suteikia ją kaip paveldą tam, kam Jis nori iš Savo vergų. Ir (palaiminta) pabaiga yra Muttakūn (dievobaimingiesiems – žr. aja 2:2).”
(129) 129. Jie tarė: „Mes (Israelio vaikai) kentėjome sunkumus iki tol, kol tu atėjai pas mus, ir nuo tada, kai tu atėjai pas mus.“ Jis tarė: „Gali būti, kad jūsų Viešpats sunaikins jūsų priešus ir padarys jus įpėdiniais žemėje, tam, kad Jis pamatytų, kaip jūs elgsitės.“
(130) 130. Ir iš tiesų Mes nubaudėme Firauno (Faraono) žmones sausros metais ir vaisių (javų) stoka, kad jie prisimintų (būti atidūs).
(131) 131. Tačiau kaskart, kai gėris pasiekdavo juos, jie sakydavo: „Tai mūsų.“ O jei juos kamuodavo blogis, jie priskirdavo tai blogiems pranašingiesiems ženklams, susijusiems su Mūsa (Moze) ir tai, kurie su juo. Žinokite! Iš tiesų jų blogi pranašingieji ženklai yra su Allahu, tačiau dauguma iš jų nežino.
(132) 132. Jei sakė [Mūsai (Mozei)]: „Kad ir kokius Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) tu atneštum mums, su kuriais užsiiminėtum burtais ant mūsų, mes niekada tavimi nepatikėsime.“
(133) 133. Taigi Mes nusiuntėme ant jų: potvynį, skėrius, uteles, varles ir kraują (kaip eilę) aiškių ženklų, tačiau jie vis tiek liko išdidūs ir jie buvo iš tų žmonių, kurie buvo Mudžrimūn (nusikaltėliai, daugiadieviai, nusidėjėliai).
(134) 134. O kai juos ištiko bausmė, jie sakė: „Mūsa (Moze), maldauk savo Viešpaties dėl mūsų dėl Jo Pažado tau. Jei panaikinsi mūsų bausmę, mes tikrai patikėsime tavimi ir leisime Israelio vaikams eiti su tavimi.“
(135) 135. Tačiau kai Mes pašalinome jų bausmę nustatytam laikui, kurie jie pasiekė, štai! Jie sulaužė savo žodį!
(136) 136. Taigi Mes atlyginome jiems. Mes paskandinome juos jūroje, nes jie neigė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) ir jų nepaisė.
(137) 137. Ir Mes privertėme žmones, kurie buvo laikomi silpni, paveldėti rytines žemes ir vakarines, kurias Mes palaiminome. Ir teisingas tavo Viešpaties Žodis buvo išpildytas Israilo vaikams dėl jų ištvermės. Ir Mes visiškai sunaikinome visus didžius darbus ir pastatus, kuriuos Firaun (Faraonas) ir jo žmonės buvo pastatę.
(138) 138. Ir Mes pernešėme Israilio vaikus (saugiai) per jūrą, ir jie susidūrė su žmonėmis, atsidavusiais kai kuries savo stabams (garbinime). Jie tarė: „O Mūsa (Moze), pagamink mums ilah [4] (dievybę) taip, kaip ir jie turi alihah (dievybes).“ Jis tarė: „Iš tiesų, jūs esate nežinantys žmonės (Allaho Didybės ir Didingumo bei to, kas jums privaloma, t. y. negarbinti nieko kito tik Allahą Vienintelį, Vienintelį viso, kas egzistuoja, Dievą.)“
[4] Ilah: Turintis teisę būti garbinamas.
(139) 139. [Mūsa (Mozė) pridūrė:] „Iš tiesų, šie žmonės bus sunaikinti dėl to, kuo jie užsiėmė (stabų garbinimu). Ir visa, ką jie daro, yra bergždžia.“
(140) 140. Jis sakė: „Ar aš turėčiau jums ieškoti kito ilah (dievybės), nei Allahas, kai Jis suteikė jums viršenybę virš ‘Amalyn (jūsų laikotarpio žmonijos ir džinų).“
(141) 141. Ir (atminkite), kai Mes išgelbėjome jus nuo Firauno (Faraono) žmonių, kurie kėlė jums didžiausias kančias, žudydami jūsų sūnus ir leisdami jūsų moterims gyventi. Ir tai buvo didelis išbandymas iš jūsų Viešpaties.“
(142) 142. Ir Mes paskyrėme Mūsai (Mozei) trisdešimt naktų ir pridėjome (prie to laiko) (dar) dešimt. Ir jis pabaigė savojo Viešpaties paskirtą keturiasdešimties naktų laiką. Ir Mūsa (Mozė) sakė savo broliui Harūnui (Aronui): „Pakeisk mane mano žmonems, elkis pagal Teisingą Kelią (įsakydamas žmonėms paklusti Allahui ir garbinti Ji Vienintelį) ir nesek Mufsidūn (nesantaikos kėlėjų) keliu.“
(143) 143. Ir kai Mūsa (Mozė) atėjo Mūsų paskirtu laiku ir į (paskirtą) vietą, ir jo Viešpats (Allahas) kalbėjo su juo, jis tarė: „Mano Viešpaties, parodyk man (Save), kad galėčiau į Tave pažvelgti.“ Allahas tarė: „Tu negali matyti Manęs, tačiau pažvelk į kalną: jei jis stovės ramiai savo vietoje, tada tu pamatysi Mane.“ Tai kai jo Viešpats pasirodė kalnui [5], Jis privertė ji sugriūti į dulkes ir Mūsa (Mozė) apalpo. Tada, kai jis atgavo savo pojūčius, jis tarė: „Šlovė Tau, aš atsigręžiu į Tave atgailaudamas ir esu pirmasis iš tikinčiųjų.“
[12] Sifat-ullah (Allaho Atributai): [Žr. ajos 3:73 išnašą].
(144) 144. (Allahas) tarė: „Mūsa (Moze), Aš išrinkau tave virš žmonių Savo Žinia ir Savo kalbėjimu (su tavimi). Taigi laikykis to, ką suteikiau tau, ir būk iš dėkingųjų.“
(145) 145. Ir Mes užrašėme jam ant Lentelių pamokas, išgautas iš visų dalykų, ir visų dalykų paaiškinimą (ir tarėme): „Laikykis šito tvirtai ir liepk savo žmonėms laikytis pačių puikiausių nurodymų. Aš parodysiu tau Al-Fasikūn (maištingųjų, nepaklusniųjų Allahui) namus.
(146) 146. Aš nugręšiu nuo Savo Ajat (Korano eilučių) tuos, kurie elgiasi akiplėšiškai žemėje, neturėdami tam teisės, ir (netgi) jei jie matys visus Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.), jie netikės jais. Ir jei jie matys teisingą kelią (viendievystės, dievobaimingumo ir gerų darbų), jie nesirinks jo kaip Kelio, tačiau jei jie matys klaidingą kelią (daugiadievystės, nusikaltimų ir blogų darbų), jie pasirinks šį kelią. Tai yra dėl to, kad jie atmetė Mūsų Ajat (įrodyms, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) ir jų nepaisė (kad išmoktų pamoką).
(147) 147. Tų, kurie neigia Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) ir Susitikimą Amžinybėje (Prikėlimo Dieną), bergždi yra jų darbai. Ar jiems bus atlyginta kuo nors kitu, nei tuo, ką jie darydavo?
(148) 148. Ir Mūsos (Mozės) žmonės, jam nebūdant, pagamino iš savo puošmenų veršiuko atvaizdą (garbinimui). Jis turėjo garsą (taip, lyg mūktų). Argi jie nematė, kad jis negali nei kalbėti jiems nei vesti juos keliu? Jie pasirinko jį (garbinimui) ir jie buvo Zalimūn (nusidėjėliai).
(149) 149. Ir kai jie gailėjosi ir pamatė, kad nuklydo, jie (atgailavo ir) tarė: „Jei mūsų Viešpats nesuteiks mums gailestingumo ir neatleis mums, mes tikrai būsime iš pralaimėtojų.“
(150) 150. Ir kai Mūsa (Mozė) grįžo pas savo žmonės, piktas ir nuliūdęs, jis tarė: „Koks blogis yra tai, ką jūs padarėte (t. y. garbindami veršiuką), man nebūnant. Ar jūs paskubėjote ir iniciajavote tai, kas susiję su jūsų Viešpačiu (jūs palikote Jo garbinimą)?“ Ir jis numetė Lenteles bei pagriebė savo brolį už jo galvos (plaukų) ir pritempė prie savęs. Harūn (Aronas) tarė: „Mano motinos sūnau, iš tiesų žmonės laikė mane silpnu ir norėjo mane nužudyti, taigi neleisk priešams juoktis iš manęs ir nepriskirk manęs žmonėms, kurie yra Zalimūn (nusidėjėliai).“
(151) 151. Mūsa (Mozė) tarė: „Mano Viešpatie, atleisk man ir mano broliui ir suteik mums Savo Gailestingumą, nes Tu esi Gailestingiausiais iš tų, kurie rodo gailestingumą.“
(152) 152. Neabejotinai, tiems, kurie pasirinko veršiuką (garbinti), bus jų Viešpaties rūstybė ir pažeminimas šiame žemiškajame gyvenime. Taip Mes atlyginame tiems, kurie kuria melus.
(153) 153. Tačiau tie, kurie darė blgus darbus ir po to atgailavo ir patikėjo, iš tiesų, jūsų Viešpats po (viso) to yra tikrai Dažnai Atleidžiantis, Gailestingiausiasis.
(154) 154. O kai Mūsos (Mozės) pyktis nurimo, jis paėmė Lenteles. Ir jų įraše buvo teisingas vedimas ir gailestingumas tiems, kurie bijo savo Viešpaties.
(155) 155. Ir Mūsa (Mozė) išrinko iš savo žmonių septyniasdešimt (geriausių) žmonių susitikimui Mūsų paskirtu laiku ir vietoje. Ir kai juos ištiko galingas žemės drebėjimas, jis tarė: „Mano Viešpatie, jei tai būtų buvus tokia Tavo Valia, Tu būtum galėjęs prieš tai sunaikinti juos ir mane. Ar Tu sunaikintum mus dėl veiksmų, kuriuos daro kvaili iš mūsų tarpo? Tai tik Tavo išbandymas, kuriuos Tu paklaidini tuos, kuriuos nori, ir vedi teisingai tuos, kuriuos nori. Tu esi mūsų Uali (Globėjas), taigi atleisk mums ir suteik mums Gailestingumą, nes Tu esi Geriausias iš atleidžiančiųjų.
(156) 156. „Ir nulemk mums gerą šiame pasaulyje ir Amžinybėje. Be abejonės mes atsigręžėme į Tave.“ Jis tarė: „(Kalbant apie) Mano bausmė – Aš suteikiu ją tam, kam Aš noriu, o Mano Gailestingumas apima viską. Šį (Gailestingumą) aš nulemiu tiems, kurie yra Muttakūn (dievobaimingi – žr. aja 2:2) ir duoda Zakat, ir tiems, kurie tiki Mūsų Ajat (įrodymais, įkalčiais, eilutėmis, pamokomis, ženklais ir apreiškimais , t.t.)
(157) 157. Tiems, kurie seka Pasiuntiniu – Pranašu, kuris negali nei skaityti, nei rašyti (t. y. Muchammedu ﷺ), kurį jie randa įrašytą pas save Taurate (Toroje) (Deut, Xviii 15) ir Indžylyje (Evangelijoje) (John, xiv, 16) [6], - jis įsako jiems Al-Ma’ruf (t. y. islamiškąjį monoteizmą ir viską, ką islamas nulėmė) ir draudžia jiems Al-Munkar (t. y. netikėjimą, visų rūšių daugiadievystę ir viską, ką islamas uždraudė), jis leidžia jiems kaip leistiną At-Taijibat (t. y. visus gerus bei leistinus dalykus, veiksmus, įsitikinimus, žmones, maistą) ir draudžia jiems kaip neleistiną Al-Kaba’ith (t. y. visus blogus ir neleistinus dalykus, veiksmus, įsitikinimus, žmones ir maistą), jis išlaisviną juos nuo sunkios (Allaho Susitarimo su Israilo vaikais ) naštos ir nuo juos saistančių pančių (įpareigojimų). Taigi tie, kurie tiki juo (Muchammedu ﷺ), gerbia jį, padeda jam ir seka šviesa (Koranu), kuri buvo nuleista su juo, tai tie, kurie bus sėkmingi [7]
[6] Taurate (Toroje) ir Indžylyje (Evangelijoje), net ir po to, kai jų originalūs tekstai buvo iškraipyti, yra aiškios pranašytės apie ateisiantį Pranašą Muchammedą ﷺ, pvz. Deut. 18: 18,21:21, Psl. 118: 22-23, Isa. 42:1-13, Hab. 3:3-4, Matt. 21: 42-43, Jn. 14: 12-17, 26-28, 16:7-14.
[7] O jūs, kuriems buvo duotas Raštas (žydai ir krikščionys)! Patikėkite tuo, ką Mes apreiškėme (Muchammedui ﷺ ), patvirtinant tai, kas (jau) yra su jumis, iki tol, kol Mes ištrinsime veidus (padarydami juos kaip kaklo nugarinės pusės, be nosies, burnos, akių) ir apsuksime juos atbulai, arba prakeiksime juos, kai Mes prakeikėme pažeidusius Šabą. Ir Allaho Įsakymas visada įvykdomas. (Koranas, 4:47)
(158) 158. Sakyk (Muchammedai ﷺ): „Žmonės, iš tiesų, aš atsiųstas jums visiems kaip Pasiuntinys Allaho, Kuriam priklauso dangų ir žemės karalystė. La Ilaha illa huva (niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Jis). Jis – Tas, Kuri suteikia gyvenimą ir sukelia mirtį. Taigi tikėkite Allahą ir Jo Pasiuntinį (Muchammedą ﷺ), Pranašą, kuris negali nei skaityti, nei rašyti (t. y. Muchammedą ﷺ), kuris tiki Allahą ir Jo Žodžiais [(šiuo Koranu), Tauratu (Tora) ir Indžyliu (Evangelija) ir taip pat Allaho Žodžiu: „Būk!“ - ir jis buvo, t.y. Isa (Jėzus), Marjamos (Marijos) sūnus, ] ir sekite juo, kad būtumėte teisingai vedami.“
(159) 159. Ir iš Mūsos (Mozės) žmonių yra bendruomenė, kuri veda (vyrus) teisingai ir įsteigia tarp jų teisingumą (t. y. teisia vyrus teisingai ir tiksliai).
(160) 160. Ir Mes išskirstėme juos į dvylika genčių (kaip atskiras) tautas. Mes apreiškėme Mūsai (Mozei), kai jo žmonės prašė jo vandens, (sakydami): „Suduok akmeniui savo lazda.“ - ir ištryško iš jo dvylika versmių, kiekviena grupė žinojo savo vietą vandeniui. Mes pridengėme juos debesimi ir nusiuntėme jiems Al-Manna [8] ir putpelių, (sakydami): „Valgykite iš šio gėrio, kurį Mes jums suteikėme.“ Jie nepakenkė Mums, bet jie pakenkdavo patys sau.
[8] Žr. ajos 2:57 išnašą.
(161) 161. Ir (atminkite) kai jiems buvo pasakyta: „Gyvenkite šiame mieste (Jėruzalėje) ir valgykite iš jo kur tik panorėsite, ir sakykite: „(Allahai) atleisk mūsų nuodėmes!“ ir įženkite pro vartus nusilenkę (iš nuolankumo). Mes atleisime jums jūsų nuodėmes. Mes padidinsime (atlygį) gerą darantiems.“
(162) 162. Tačiau tie iš jų, kurie darė blogą, pakeitė žodį, jiems pasakytą. Taigi Mes nusiuntėme jiems kančią iš dangaus mainais už jų nuodėmes.[9]
[9] Žr. ają 2:59 ir jos išnašą.
(163) 163. Ir paklausk jų (Muchammedai ﷺ) apie miestą, buvusį prie jūros. Kai jie peržengė ribas dėl Šabo (t. y. šeštadienio), kai jų žuvys atplaukė pas juos viešai Šabo dieną ir neatplaukė pas juos kitą dieną, kai jie neturėjo Šabo. Taip Mes išbandėme juos, nes jie maištaudavo Allaho Įsakymui (nepaklusdavo Allahui) [Žr. Korano ają 4:154].
(164) 164. Ir kai bendruomenė iš jų tarpo tarė: „Kodėl jūs pamokslaujate žmonėms, kuriuos Allahas ketina sunaikinti arba nubausti žiauria bausme?“ (Pamokslininkai) atsakė: „Tam, kad išlaisvintume nuo kaltės prieš jūsų Viešpatį (Allahą) ir galbūt jie bijos Allaho.“
(165) 165. Taigi kai jie pamiršo priminimus, kurie jiems buvo suteikti, Mes išgelbėjome tuos, kurie draudė blogį, bet Mes pričiupome tuos, kurie elgėsi blogai, su žiauria bausme, nes jie maištaudavo prieš Allaho Įsakymą (nepaklusdavo Allahui).
(166) 166. Taigi kai jie peržengė ribas to, kas jiems buvo draudžiama, Mes tarėme jiems: „Tapkite beždžionėmis, neapkenčiamomis ir atstumtomis.“ [9]
[9] Tai griežtas įspėjimas žmonijai, kad jie turėtų paklusti tam, ką Allahas jiems įsako, ir laikytis atokiai nuo to, ką Jis jiems draudžia.
(167) 167. Ir (atminkite) kai Jūsų Viešpats paskelbė, kad Jis tikrai siųs prieš juos (t. y. judėjus) iki Prikėlimo dienos tuos, kurie kels jiems žeminančią kančią. Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Greitas Atsilyginti (nepaklusniesiems, nuodėmingiems) ir žinoma Jis yra Dažnai Atleidžiantis, Gailestingiausiasis (paklusniesiems ir tiems, kurie maldauja Allaho Atleidimo).
(168) 168. Ir Mes išskirstėme juos (t. y. judėjus) į įvairias, atskiras grupes žemėje: kai kurios iš jų yra teisingos, o kai kurios yra toli nuo to. Ir Mes išbandėme juos gėriu (malonėmis) ir blogiu (nelaimėmis) tam, kad jie galbūt atigręžtų (į Allaho Paklusnumą).
(169) 169. Tada juos pakeitė (bloga) karta, kuri paveldėjo Knygą, tačiau jie pasirinko (sau) šio žemo gyvenimo gėrius (šio žemiškojo gyvenimo blogus malonumus), sakydami (kaip pasiteisinimą): „(Viskas) mums bus atleidžiama.“ Ir jei (vėl) panašus pasiūlymas (šio žemiškojo gyvenimo blogi malonumai) jiems pasitaikytų, jie (vėl) juos čiuptų (padarytų tas nuodėmes). Argi Knygos susitarimas nebuvo paimtas iš jų tam, kad jie nekalbėtų apie Allahą nieko kitą, išskyrus tiesą? Ir jie studijavo tai, kas joje (Knygoje) yra. Ir Amžinybės namai yra geresni tiems, kurie yra Al-Muttakūn (dievobaimingi – žr. Aja 2:2). Argi jūs tada nesuprantate?
(170) 170. O tie, kurie tvirtai laikosi Knygos (t. y. elgiasi pagal jos mokymus) ir atlieka As-Salat (Ikamat-as-salat), - žinoma, Mes niekada neiššvaistysime atlygio tų, kurie daro teisingus darbus.
(171) 171. Ir (atminkite) kai Mes pakėlėme kalną virš jų taip, lyg jis būtų baldakimas, ir jie galvojo, kad jis užgrius ant jų. (Mes tarėme): „Tvirtai laikykitės to, ką Mes jums davėme [t. y. Taurato (Toros)], ir prisiminkite tai, kas ten yra (elkitės pagal jo nurodymus) tam, kad bijotumėte Allaho ir paklustumėte Jam.“
(172) 172. Ir (atminkite) kai jūsų Viešpat išvedė iš Adomo Vaikų, iš jų strėnų, jų sėklas (arba iš Adomo strėnų jo palikuonis) ir privertė juos paliudyti patiems sau (sakant): „Argi aš nesu jūsų Viešpats?“ Jie tarė: „Taip! Mes liudijame.“ tam, kad Prikėlimo dieną nesakytumėte: „Iš tiesų, mes to nežinojome.“
(173) 173. Arba kad nesakytumėte: „Tai tik mūsų tėvai kadaise priskyrė partnerius garbinime Allahui ir mes buvome (tik jų) palikuonys po jų. Argi Tu sunaikinsi mus dėl žmonių, kurie praktikavo Al-Batil (t. y. daugiadievystę ir nusikaltimų bei nuodėmių darymą, šaukiantis ir garbinant kitus nei Allahas) veiksmų?“
(174) 174. Taigi Mes detaliai paaiškiname Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) tam, kad jie atsigręžtų (į tiesą).
(175) 175. Ir recituok (Muchammedai ﷺ) jiems istoriją apie tą, kuriam Mes davėme Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.), bet jis juos išmetė, taigi Šaitan (Šėtonas) tapo jo artimu palydovu, o jis tapo iš tų, kurie paklydo.
(176) 176. Ir jei Mes būtume panorėję, Mes tikrai būtume jį išugdę, tačiau ji įsitvėrė žemės ir sekė savo tuščiu troškimu. Taigi jo panašumas į šunį: jei jį išvarai – jis iškiša savo liežuvį, o jei palieki jį vieną – jis (vis tiek) iškiša savo liežuvį. Toks panašumas yra žmonių, kurie atmeta Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.). Taigi pasakok istorijas, galbūt jie susimąstys.
(177) 177. Blogas yra panašumas žmonių, kurie atmetė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.) ir nuskriaudė patys save.
(178) 178. Tą, ką Allahas teisingai veda, jis yra išvestas į teisingą kelią, o tą, ką Jis paklaidina – tada tie! Jie yra pralaimėtojai.
(179) 179. Ir tikrai, Mes sukūrėme daug iš džinų ir žmonijos Pragarui. Jie turi širdis, kuriomis jie nesupranta, ir jie turi akis, kuriomis jie nemato, ir jie turi ausis, kuriomis jie negirdi (tiesos). Jie yra kaip galvijai. Ne, dar labiau paklydę, tie! Jie yra nerūpestingieji!
(180) 180. Ir (visi) Gražiausieji Vardai priklauso Allahui [11], taigi šaukite Jį jais ir palikite kompaniją tų, kurie nepatvirtina arba neigia (arba kalba nepagarbiai apie) Jo Vardus. Jiems bus atlyginta už tai, ką jie darydavo.
[11] Allahas turi šimtą minus vieną Vardą, t. y. 99.
(181) 181. Ir iš tų, kuriuos Mes sukūrėme, yra bendruomenė, teisingai vedanti (kitus) su tiesa ir įsteigianti teisingumą su ja.
(182) 182. Tuos, kurie neigia Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.), Mes palaipsniui pričiupsime juos su bausme tokiais būdais, kokių jie nesuvoks.
(183) 183. Ir Aš trumpam atidedu jų (nuosprendį). Be abejonės, Mano Planas yra tvirtas.
(184) 184. Argi jie nemąsto? Nėra beprotybės jų draugijoje (Muchammedo ﷺ). Jis tėra tik paprastas perspėtojas.
(185) 185. Argi jie nežiūri į dangų ir žemės karalystę ir visus daiktus, kuriuo sukūrė Allahas? Ir į tai, kad jų gyvenimų pabaiga gali būti arti? Kokia žinia po to jie tikės?
(186) 186. Tą, ką Allahas paklaidina, nieka negali išvesti į tiesų kelią. Ir Jis leidžia jiems aklai klajoti savo nusidėjime.
(187) 187. Jie klausia tavęs apie Valandą (Prikėlimo dieną): „Kada bus jos paskirtasis laikas?“ Sakyk: „Žinios apie tai yra pas mano Viešpatį (Vienintelį). Niekas negali atskleisti jos laiko, tik Jis. Jos išvaizda yra paslėpta nuo visų danguje ir žemėje. Neateis ji kitaip, kaip tik netikėtai.“ Jie klausinėja tavęs, ar tu turi gerų žinių apie tai. Sakyk: „Žinios apie tai yra pas Allahą (Vienintelį), tačiau dauguma žmonių nežino.“
(188) 188. Sakyk (Muchammedai ﷺ): „Aš neturiu jokios galios padėti ar pakenkti sau, išskyrus taip, kaip Allahas nori. Jei aš žinočiau apie Ghaib (Nematomą), aš užsitikrinčiau sau gausybę turto ir joks blogis manęs nepaliestų. Tačiau aš esu tik perspėtojas ir gerų žinių nešėjas žmonėms, kurie tiki.“
(189) 189. Tai Jis, Kuris sukūrė jus iš vieno asmens [Adamo (Adomo)], ir (tada) Jis iš jo sukūrė jo žmoną [Chauua (Ievą)] tam, kad jis galėtų mėgautis gyvenimo su ja malonumu. Kai jis (daugiadievis iš Adamo (Adomo) palikuonių, kaip teigia Ibn Kasir savo tafsyre) turėjo lytinių santykių su ja (daugiadievio žmona), ji tapo nėščia ir nešiojo tai lengvai. Tada, kai tai tapo sunku, jie abu kreipėsi į Allahą, savo Viešpatį (sakydami): „Jei Tu suteiksi mums Salich (visame kame gerą) vaiką, mes tikrai būsime tarp dėkingųjų.“
(190) 190. Tačiau kai Jis suteikė jiems (daugiadieviui ir jo žmonai) Salich (visame kame gerą) vaiką, jie priskyrė Jam (Allahui) partnerius tame, ką Jis jiems suteikė. Aukštas yra Allahas, Išaukštintas virš visko, ką jie priskiria Jam kaip partnerius.
(191) 191. Ar jie priskiria kaip partneriu Allahui tuos, kurie nieko nesukūrė, bet patys yra sukurti?
(192) 192. Jokios pagalbos negali jie suteikti, nei gali padėti patys sau.
(193) 193. Ir jei tu kvieti juos į teisingą kelią, jie tavimi neseka. Tau tas pats, ar tu kvieti juos ar tyli.
(194) 194. Iš tiesų tie, kurių tu šaukiesi šalia Allaho, yra vergai kaip ir tu. Taigi šaukis jų ir leisk jiems atsakyti tau, jei esi teisus.
(195) 195. Ar jie turi kojas, kuriomi jie vaikšto? Arba ar jie turi rankas, kuriomis jie laiko? Arba ar turi jie akis, kuriomis jie mato? Arba ar turi jie ausis, kuriomis jie girdi? Sakyk (Muchammedai ﷺ): „Sukvieskite savo (taip vadinamus) (Allaho) partnerius ir tada surenkite sąmokslą prieš mane, ir neleiskite man atsikvėpti!
(196) 196. Iš tiesų, mano Uali (Globėjas, Rėmėjas ir Gelbėtojas) yra Allahas, Kuris apreiškė Knygą (Koraną), ir Jis saugo (globoja ir gelbėja) teisinguosius.
(197) 197. O tie, kurių jūs šaukiatės šalia Jo (Allaho), negali nei jums padėti, nei padėti patys sau.
(198) 198. Ir jei tu kviesi juos į teisingą kelią, jie negirdi, ir tu matysi juos žiūrinčius į tave, tačiau jie nemato.
(199) 199. Rodyk atlaidumą, įsakyk tai, kas yra gera, ir nusigręžk nuo kvailystės (t.t. nebausk jų).
(200) 200. Ir jei pikti šnabždesiai iš Šaitan (Šėtono) pasiekia jus, tada prašyk prieglobsčio pas Allahą. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis.
(201) 201. Iš tiesų, tie, kurie yra Al-Muttakūn (dievobaimingi – žr. aja 2:2), kai juos aplanko piktos mintys iš Šaitan (Šėtono), jie prisimeną (Allahą) ir (iš tiesų) jie tada mato (teisingai).
(202) 202. Tačiau (kas dėl) jų broliai (velniai), jie (t. y. velniai) stumia juos giliau į nuodėmę, ir jie niekada nesiliauja.
(203) 203. Ir jei tu neparodysi jiems stebuklo [atitinkamai pagal jų (t. y. kureiš genties pagonių) siūlymą], jie sako: „Kodėl tu to neparodei?“ Sakyk: „Aš tik seku tuo, kas man apreikšta mano Viešpaties. Tai (Koranas) yra niekas kitas, kaip jūsų Viešpaties įrodymas ir teisingas vedimas ir gailestingumas žmonėms, kurie tiki.“
(204) 204. Taigi, kai Koranas yra recituojamas, klausykitės jo ir tylėkite, kad gautumėte gailestingumą. [t. y. privalomų bendruomeninių maldų metu, kai (mečetės) imamas veda maldą (išskyrus sūrą Al-Fatihah) ir taip pat, kai jis sako penktadieninės maldos Khutbah].
(205) 205. Ir prisiminkite savo Viešpatį savyje, nuolankiai ir su baime, ir be garsių žodžių, rytais ir popietėmis ir nebūkite iš tų, kurie yra apsileidę.
(206) 206. Iš tiesų, tie, kurie yra su jūsų Viešpačiu (angelai) niekada perdaug nepasididžiuoja atlikti Jo garbinimo veiksmus, tačiau jie garbina Jo Šlovę ir lenkiasi priešais Jį.